Pirmapradė samā
Pirmojo veikalo apie sufizmą persų kalba autorius sufijus Ali al Hudžviris (apie 1009–1072/77) rašė: „Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie sufijais tapo tikėdami, kad sufizmas tėra šokis ir nieko daugiau.“Ilgus šimtmečius buvusi islamo paraštėse, šiandien ši nuosaiki, pacifistinė ir apolitiška religinė-filosofinė srovė įvairiais pavidalais sparčiai plinta ir populiarėja visame pasaulyje, tad paradoksalu, bet net po tūkstančio metų įvairialypės kultūrinės-civilizacinės raidos, al Hudžvirio iškelta mintis itin aktuali šiandien. Juk dažnas, akylai stebėdamas užburiančius dervišų šokius, nė neįsivaizduoja, kokį ilgą kelią nuėjo ši, pradžioje – tik religinė praktika, iki mūsų laikų skilusi į daugybę įvairiausių atšakų: nuo gilių tradicinių religinių aktų uždarose sufijų bendruomenėse iki tiesiog turistinės pramogos beduinų kaimeliuose, viešbučiuose ar kruiziniuose laivuose.
Stambulas, Turkija. Besisukantys dervišai. Nuotraukos autorius: Margiris Klenavičius
Dvasinis sufijų koncertas vadinamas samā. Pažodžiui samā (arabiškai سَمَاع) reiškia „klausymasis“ arba „klausymasis širdies ausimis“. Tai savotiška meditacija, per kurią susikoncentruojama į muzikos klausymąsi: grojant instrumentais, dainuojant, šokant, skaitant poeziją bei derinant visus ar keletą iš šių elementų. Mokslininkai lig šiol randa samā sąsajų su priešislamiškosiomis kultūromis, bet svarbiausi sufizmo tyrinėtojai (J. Duringas, L. Massignonas, A. Knyshas) beveik vienbalsiai sutaria, kad ši praktika neabejotinai turi būti kildinama iš sufizmo, kaip išaugusi iš papročio progiesmiui skaityti Koraną, sukeliant klausytojams ekstazę ir jausmų proveržius. Samā, raidoje sumišusi su pasaulietine muzika ir gausiai romantizuota, mūsų laikus pasiekė su pirmaprade šerdimi: šokant, klausantis muzikos ar poezijos nutrinamas savasis „aš“ ir ištirpstama dieviškosios meilės sraute. Tiek atlikėjui, tiek žiūrovui pamažu atsveria aukščiausieji slėpiniai, kuriuos nūdien dažnai interpretuojame kaip tiesiog audiovizualųjį muzikos ir įspūdingo ekstatinio šokio poveikį. Didinga žinoti, kad svaiginantis sufijų dvasinis koncertas užburia ne tik mūsų širdis, bet nepaprastai jaudino ir didžiuosius X–XII s. arabų filosofus: al Tūsį, al Makį, al Kušayrį, al Gazalį, Suhravardį, IbnArabį ir kitus, kurie sąjungos su Vieniu neįsivaizdavo be samā.
Turkija. Besisukantys dervišai
Konija, Turkija. Mevlanos (Rumi) kapas. Nuotraukos autorius: Margiris Klenavičius
Visgi dažniausia samā siejama su pasaulyje plačiai žinomu sufijų poetu Mevlana (1207–1273), kitaip – Rumi. Pasakojama, kad eidamas per turgų, jis išgirdo kvietimą maldai ir ėmė suktis ratu, taip reikšdamas jaudinantį priartėjimą prie Dievo, nors greičiausiai šios sukimosi praktikos jį išmokė mylimas mokytojas Šams al Dinas Tabrizi. Neatmetama, kad daugumą žymiųjų savo kūrinių Rumi parašė samā sukelto transo būsenoje. Dieviškosios meilės šokio tradiciją Rumi perdavė ir savo pasekėjams, kurie, įkvėpti mokytojo, įkūrė besisukančių dervišų – Mevlevi – ordiną, kuris vėliau pasklido po pasaulį ir veikia lig šiol. Pritaikytas žiūrovui, bet išlaikęs pagrindines prasmines jungtis, šis šokis Turkijoje dabar rodomas turistams pritaikytose salėse. Nepaisant to, kad pasirodymuose išlaikoma dalis autentiškumo, brolijose religinė-dvasinė praktika visuomet atliekama be pašalinių akių. Viešuose pasirodymuose nebūtinai dalyvauja tikri dervišai (turkiškai semazen – kilęs nuo jau minėtojo samā), bet ritualas dėl to nesikeičia. Šokėjai įsijaučia į atliekamą „meilės ritualą“ ir pasiduoda sukimosi meditacijai, tad dvasinis palikimas atsispindi ir jų veiduose. Žiūrovui dažnai sunku suvokti, kokio reikia fizinio pasiruošimo ir vidinės koncentracijos, kad net scenoje būtų pasiekta tokia gili dvasinės kontempliacijos būsena. Beje, tai įvyksta ne visada ir ne kiekvienam šokėjui. Būna ir taip, kad profesionalus, gerai apmokamuose pasirodymuose šokantis artistas nei savo, nei žiūrovo širdyje neuždega jokios ugnies, o štai mažai uždirbantis atlikėjas, pasirodantis prastose salėse, žymiai paveikiau perteikia vidinius šokio kodus – tai didžiai priklauso ir nuo šokančiojo asmenybės, dvasinės pasirengties bei vidinio nusiteikimo. Tokiu atveju gelbsti tai, kad šokama grupėse – taip žiūrovo dėmesys nesusitelkia ties vienu dervišu, nes stebima visuma.
Konija, Turkija. Mevlanos (Rumi) kapas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Dervišai juda koncentriniais ratais, taip vaizduodami planetines sferas. Atkartodami visatos kūnų judesius, jie sąmoningai įsijungia į darnų visatos judesį ir tampa meilės tarp Dangaus ir Žemės laidininkais. Tokie judesiai ir sukimasis hipnotizuoja žiūrovą ir neretai kartu įsuka į mistines dvasines kontempliacijas ir potyrius. Suaktyvėja žmogaus savastis, perkelianti į kitą sąmoningumo lygmenį – supratimą, jog esame ne tik kūnas ir kraujas, bet ir bekraštės Visatos atspindys. Dievą, Vienį, Tiesą, Grožį kiekvienas turime savo širdyje.
Konija. Besisukantys dervišai. Nuotraukos autorius: Margiris Klenavičius.
Simbolinę prasmę turi ir dervišų aprėdai, siejami su mirties, gedulo ir prisikėlimo džiaugsmo raiška. Rengimosi „šermenų rūbais“ tradiciją paliko Mevlana, taip gedėdamas savo mokytojo Šams al Dino Tabrizi. Didelė aukšta rudos spalvos kepurė – tai kapo akmuo, bylojantis, kad palaidotos visos žemiškos aistros, materialieji dalykai, neišmanymas ir kūniškosios pagundos. Dieviškosios Tiesos ženklas – raudona rožė. Šokio pradžioje dervišas dėvi juodą mantiją, kurią vėliau nusimeta, likdamas tik su tyrumą simbolizuojančiu baltu rūbu, primenančiu įkapes, iš kurių į aukštesnįjį lygmenį pakils tyroji siela. Šokėjo kūnas linguoja, sukasi, skleidžiasi – kvėpuoja kosminiu ritmu, o jis pats pamiršta save, išlaisvina protą ir susilieja su dieviškuoju mylimuoju. Siela išsineria iš visų pančių ir patiria absoliutų pasaulio grožį. Nenuostabu, kad pasirodymų metu neįtikėtinus pojūčius patiria ir žiūrovai – dar XX–XII a. stebintieji samā buvo priskiriami dalyvių kategorijai, nes ekstazė pasiekiama ne tik atliekant, bet ir stebint.
Stambulas. Dervišai su gedulo rūbais pasirodymo pradžioje. Nuotraukos autorius: Margiris Klenavičius.
Egiptas. Tanura
Yra teorijų, kad vykstant Osmanų imperijos ekspansijai, kai 1516 m. sultonas Selimas I užkariavo Egiptą, turkiškasis Mevlevi dervišų ordino šokis pasiekė ir buvusias faraonų žemes. Visgi egiptietiškoji tanura dažnai kratosi turkiškos kilmės, pabrėžiant išskirtinį nacionalinį-folklorinį (ir net istorinį) jos unikalumą. Kitaip tariant, tanuroje susintetinta tai, ką Egipto kultūra paveldėjo iš istoriškai artimų šalių ir skirtingų civilizacinių laikotarpių. Tanura (arabiškai تنورة) pažodžiui reiškia „sijonas“. Egiptiečiams šią „sijonuoto šokio“ tradiciją, kildinamą iš Sirijos, greičiausiai perdavė Fatimidai savo garsiosios invazijos metu X a. Bet tai nereiškia, kad vėliau egiptiečiai neperėmė dalies elementų iš Mevlevi dervišų. Priešingai – iš visų pažintų praktikų ir savojo kultūrinio palikimo jie sukūrė tai, kas nūdien atspindi ne tik pirmapradį susiliejimą su Vieniu, bet ir visos tautos raidą apskritai. Iš šalies egiptietiškoji tanura atrodo tarsi margaspalvis kaleidoskopas, bet iš tikrųjų jame užkoduota neįtikėtino masto simbolika. Jei pasirodymas trunka ilgai ir jame dalyvauja ne tik pagrindinis atlikėjas, besisukantis pagal įrašytą muziką (kaip kad neretai pasitaiko turistams skirtiems pasirodymams Egipto kurortuose), bet ir muzikantai bei kiti šokėjai, reginys prieš akis atveria ištisą Egipto istoriją. Tamburinais, pirštų cimbolais, ūdais (kilusiais iš liutnios), kanūnais (panašiais į kankles) ir kitais, Senovės Egipto laikus menančiais instrumentais grojantys muzikantai dažnai sėdi turkiška poza, viena koja sulenkta priekyje, – tai aliuzija į senąsias faraonų laikų freskas, kuriose vaizduojami muzikantai. Sinchroniški šokėjų judesiai: platūs mostai, aukštyn kilnojami keliai, judėjimas viena linija pirmyn atgal primena mistiškus ritualus, bangavimą, tarsi slaptą maldą galingajam Nilui – senovės egiptiečių gyvenimas priklausė nuo jo potvynių ir atoslūgių. Faraonų laikus mena ir ant šokėjų nugaros sukryžiuota juosta – taip vyrai šokdavo ir prieš tūkstančius metų, tik tuomet jos buvo juosiamos ant nuogo kūno, o dabar – ant tradicinio egiptiečių aprėdo galabėjos – lig šiol mėgstamo ir populiariaus egiptiečių drabužio.
Priklausomai nuo to, kur ir kaip organizuojamas pasirodymas, įvairūs elementai gali kisti ir maišytis tarpusavyje, bet vakaro ašis visuomet bus pagrindinis – tanuros – šokėjas. Tai jis įsuka žiūrovus į didžiausią svaigulį, po kurio dar ilgai kyla klausimas – iš kur ta šokio magija? Besisukdami aplink savo ašį, kaip Žemė ir kitos planetos – aplink Saulę, jie liudija žmogaus vienybę su bekrašte Visata. Kaip ir turkų dervišai, rankomis jie jungia Žemę ir Dangų, žmogų ir Dievą, bet tanuros šokis yra išskirtinai teatralizuotas, išlaikęs tik kelis pamatinius pirmapradės samā elementus. Svarbiausias šio šokio simbolis pats šokėjo sijonas – tanura, kuris pasirodymo metu skleidžiasi tarsi lotosas, kildamas aukštyn skiriasi į kelias dalis ir sukdamasis hipnotizuoja spalvų kaita. Sijonas sudarytas iš kelių sluoksnių - besikartojantis jų pakilimas-nusileidimas vaizduoja sielos kovą, siekiant atsiriboti nuo materialaus pasaulio ir kitų žemiškųjų dalykų. Šokiui baigiantis, atlikėjas išsilaisvina iš tanuros – tai palaimingojo žmogiškosios sielos išsivadavimo ir susijungimo su Dievu metafora. Po to sijonas suvyniojamas tarsi kūdikis. Tai – viltis, kad tyra siela bus globojama kaip naujagimis.
Hurghada. Tanura. Nuotraukos autorė: Vilma Kalėdienė.
Tanuroje simbolikos gausu: skirtingų spalvų ornamentai ant sijono vaizduoja sufijų brolijas, šokio išraiškingumui pasitelkiami apskritimo formos medžiaginiai būgneliai – keturis metų laikus ir pan. Galima būtų aptarinėti detalę po detalės, bet esmė lieka viena: tanura – tai sufijų samā, egiptiečių folkloro ir gyvenimo filosofijos samplaika. Ji gyvuoja tik scenoje, bet pasakoja ilgą, plačiai besidriekiančios šalies istoriją.
Samā tąsa pasaulyje
Kitose šalyse išlikusios iš samā kilusios praktikos paprastai nėra viešai demonstruojamos, lig šiol išlaiko uždarą religinį pobūdį. Bet samā gija nenutrūkstamai driekiasi ir toliau – iš senosios tradicijos kilusio šokio noriai mokosi vakariečiai, įtraukia jį į savo pasirodymus, modifikuoja, prideda neįtikėtinų elementų ir net siekia sukimosi rekordų. Šis šokis integruojasi į šiuolaikinę kultūrą, noriai pasiduoda naujovėmsir plinta po pasaulio scenas. Nuostabiausia, kai išlaikoma jo pirmapradė – ėjimo į aukščiausiąjį gėrį – esmė. Lig šiol akyse stovi pabėgėlio iš Sirijos, choreografo ir nepailstančio karo vaikų globėjo Ahmedo Joudeh šokis per Pasaulinę pabėgėlių dieną prie Europos Parlamento 2018 m. Jungdamas skirtingus šokio elementus, jis sukuria įdvasintą erdvę, kurioje tarpsta gėris, atjauta ir vienybė.
Nuoroda į video su Ahmed Joudeh šokiu per Pasaulinę pabėgėlių dieną:
Nuoroda į video su besisukančiais Konijos dervišais (tradicinis variantas):
Nuoroda į video su besisukančiais dervišais (koncertinis variantas):
Nuoroda į video su Egipto tanura:
Comments